Kokios kultūros mėgsta šarminę žemę?

Šarminiai arba natrio dirvožemiai (Indijoje paprastai vadinami „usar“ arba „reh“) turi pakankamai keičiamo natrio, kad trukdytų daugumos javų augimui. Didelis pH (> 8,5) ir didelis keičiamasis natris (ESP> 15) kartu su mažu organinių medžiagų kiekiu laikomi svarbiausiais augalų augimo apribojimais druskos paveiktuose dirvožemiuose.

Šie dirvožemiai pasižymi prastomis fizinėmis ir cheminėmis savybėmis. Dirvožemio tekstūra dažniausiai yra molio arba priemolio, kuris išdžiūvęs tampa kietas, o šlapias – lipnus. Dėl didelio natrio kiekio dirvožemis taip pat išsisklaido ir praranda savo struktūrą. Tai gali sukelti blogą drenažą ir užmirkimą.

Šarminis dirvožemis taip pat gali būti toksiškas augalams. Didelis pH ir natrio kiekis gali sukelti maistinių medžiagų trūkumą ir trukdyti įsisavinti vandenį bei maistines medžiagas. Dėl to gali sulėtėti augimas, pagelsti lapai ir galiausiai mirti.

Nepaisant iššūkių, yra kai kurios kultūros, kurios gali toleruoti šarminį dirvožemį. Šios kultūros apima:

* Miežiai

* Kviečiai

* Liucerna

* Cukriniai runkeliai

* Medvilnė

* Sorgas

Šie augalai gali toleruoti aukštą pH ir natrio kiekį įvairiais mechanizmais. Kai kurios kultūros, tokios kaip miežiai ir kviečiai, turi gilias šaknis, kurios leidžia jiems patekti į vandenį ir maistines medžiagas iš gilesnių dirvožemio dalių. Kiti augalai, tokie kaip liucerna ir cukriniai runkeliai, gali kaupti natrį savo lapuose, nerodydami jokio neigiamo poveikio.

Pasirinkus javus, atsparius šarminėms dirvoms, šiose dirvose galima auginti javus ir pagerinti žemės ūkio produktyvumą.