Kas išrado prancūzišką duoną?

Nėra konkretaus asmens, kuriam būtų priskiriamas prancūziškos duonos išradimas. Ilgas plonas duonos kepalas su traškia pluta ir erdviu interjeru, kuris mums dažniausiai asocijuojasi su prancūziška duona, yra šimtmečių kepimo tradicijų ir kulinarinių naujovių Prancūzijoje produktas.

Duonos istoriją Prancūzijoje galima atsekti nuo seniausių laikų, tačiau specifinė duona, kurią žinome kaip „prancūziška duona“, atsirado XIX amžiuje. Teigiama, kad 1820 m. prancūzų kepėjas Auguste'as Zangas sukūrė unikalią mielių kultūrą, žinomą kaip "levain" arba raugas, todėl duona buvo lengvesnė, kvapnesnė ir ilgesnė galiojimo trukmė. Šis mielių fermentacijos būdas tapo prancūziškos duonos skiriamuoju požymiu ir prisidėjo prie jos išskirtinio skonio bei tekstūros.

Laikui bėgant prancūzų kepėjai tobulino ir ištobulino savo duonos gaminimo technologijas. Jie pasirinko kepimo metodus, kuriuose buvo naudojama labai hidratuota tešla, kuri leido sukurti traškią plutą ir kramtomąjį interjerą. Malkomis kūrenamos krosnys taip pat suvaidino reikšmingą vaidmenį formuojant prancūziškos duonos skonį ir tekstūrą, nes kepimo metu šiluma ir garai buvo intensyvūs.

Prancūziškos duonos populiarumas išplito už Prancūzijos sienų ir tapo prancūzų gastronomijos ir kultūros simboliu. Šiandien ji mėgstama ir vertinama visame pasaulyje kaip universali duona, tinkanti įvairiems kulinariniams tikslams.