Iš kur atsirado sodrinti balti miltai?

Praturtintų baltųjų miltų istorija prasideda nuo pramonės revoliucijos ir malimo mašinų atsiradimo. Iki tol miltai paprastai buvo malami rankomis arba mažomis malūnėlėmis, todėl gaunama stambi tekstūra ir didelis skaidulų kiekis. Tačiau XVIII amžiaus pabaigoje pradėjus naudoti didelio masto malimo mašinas, atsirado galimybė gaminti smulkiai sumaltus miltus.

Ši technologija leido malūnininkams pašalinti išorinius grūdų sluoksnius (sėlenas) ir gemalus (daug maistinių medžiagų turinčią šerdį), kad būtų sukurti rafinuoti balti miltai, kurių galiojimo laikas būtų ilgesnis ir šviesesnės spalvos. Tačiau šis procesas taip pat pašalino daug maistinių medžiagų, natūraliai esančių viso grūdo miltuose.

XX amžiaus pradžioje kilo susirūpinimas dėl mitybos trūkumo, kurį sukėlė plačiai paplitęs rafinuotų baltųjų miltų vartojimas. Tuo metu daugelis ligų, įskaitant pellagrą ir beriberi, buvo paplitusios vietovėse, kuriose žmonės labai pasitikėjo baltų miltų gaminiais.

Norėdami išspręsti šias problemas, mokslininkai pradėjo dėti maistinių medžiagų atgal į baltus miltus, kad padidintų jų maistinę vertę. Šis procesas, žinomas kaip sodrinimas, apima miltų praturtinimą svarbiausiais vitaminais ir mineralais, tokiais kaip geležis, tiaminas, riboflavinas ir niacinas.

1941 m. JAV vyriausybė pirmą kartą nustatė sodrintų baltųjų miltų standartus, o 1942 m. įstatymu tapo privalomas miltų sodrinimas. Nuo tada baltųjų miltų sodrinimas yra įprasta praktika daugelyje pasaulio šalių, siekiant užtikrinti tinkamą mitybą. yra jų populiacijos.

Šiandien sodrinti baltieji miltai plačiai naudojami gaminant įvairius maisto produktus, įskaitant duoną, makaronus, kepinius ir daugelį kitų perdirbtų maisto produktų. Nors praturtinti balti miltai turi ilgesnį galiojimo laiką ir švelnesnį skonį, palyginti su viso grūdo miltais, jiems vis tiek trūksta kai kurių esminių maistinių medžiagų, randamų sveikuose grūduose.

Todėl paprastai rekomenduojama vartoti nesmulkintus grūdus ir viso grūdo produktus kaip subalansuotos mitybos dalį, kad būtų užtikrintas optimalus maistinių medžiagų suvartojimas.