Kaip žuvys reaguoja į garso ir šviesos dirgiklius?

Žuvys turi specializuotus jutimo organus, vadinamus šoninių linijų sistema, kuri leidžia aptikti garsą ir vandens judėjimą. Šoninę linijų sistemą sudaro skysčiu užpildyti kanalai ir neuromastai, kurie yra paskirstyti išilgai žuvies kūno. Garso bangos sukelia vandenyje virpesius, kuriuos aptinka neuromastai ir paverčia į smegenis siunčiamais elektros signalais.

Žuvys naudoja savo šoninių linijų sistemą, kad aptiktų įvairius garsus, įskaitant plėšrūnų, grobio ir kitų žuvų skleidžiamus garsus. Jie taip pat gali naudoti šoninių linijų sistemą, kad pajustų vandens slėgio ir srauto pokyčius, o tai gali padėti jiems naršyti aplinkoje.

Šoninių linijų sistemos jautrumas įvairiose žuvų rūšyse skiriasi. Kai kurios žuvys, pavyzdžiui, šamai, turi labai jautrią šoninių linijų sistemą ir gali aptikti garsus labai žemais dažniais. Kitos žuvys, pavyzdžiui, auksinės žuvelės, turi mažiau jautrią šoninių linijų sistemą ir gali aptikti tik aukštesnio dažnio garsus.

Šviesa:

Žuvys taip pat naudoja savo akis, kad reaguotų į šviesos dirgiklius. Žuvys turi įvairių vizualinių pritaikymų, leidžiančių joms matyti skirtingomis apšvietimo sąlygomis. Kai kurios žuvys, pavyzdžiui, giliavandenės žuvys, turi dideles akis, pritaikytas prie silpno apšvietimo. Kitos žuvys, pavyzdžiui, paviršiuje gyvenančios žuvys, turi mažesnes akis, pritaikytas prie ryškios šviesos.

Žuvys naudoja savo regėjimą, kad surastų maistą, išvengtų plėšrūnų ir naršytų savo aplinkoje. Jie taip pat gali naudoti savo regėjimą bendrauti su kitomis žuvimis. Pavyzdžiui, kai kurios žuvų rūšys bendraudamos tarpusavyje naudoja spalvų raštus ir kūno judesius.

Žuvies regėjimo jautrumas įvairiose rūšyse skiriasi. Kai kurios žuvys, pavyzdžiui, tunai, turi puikų regėjimą ir gali labai detaliai matyti objektus. Kitos žuvys, pavyzdžiui, auksinės žuvelės, turi prastą regėjimą ir gali matyti tik bendros formos objektus.