Kokie yra Arkties menkių pritaikymai?

Arktinė menkė (Boreogadus saida) turi įvairių pritaikymų, leidžiančių joms išgyventi atšiauriomis Arkties vandenyno sąlygomis:

Pritaikymas šaltam :Arktinės menkės išvystė fiziologinius prisitaikymus, kad toleruotų užšalimo temperatūrą. Jie gamina antifrizinius baltymus ir glikoproteinus, kurie neleidžia jų kūno skysčiuose susidaryti ledo kristalams, todėl jie gali išlikti aktyvūs net ir esant minusinei temperatūrai.

Kūno forma ir dydis :Arktinės menkės yra palyginti mažo dydžio, paprastai svyruoja nuo 15 iki 30 centimetrų ilgio. Jų mažas kūno dydis padeda taupyti šilumą ir maksimaliai padidina paviršiaus ploto ir tūrio santykį, leidžiantį efektyviai keistis šiluma.

Spalva :Arktinės menkės eksponatas – tam tikra kamufliažo forma. Jie turi tamsiai žalsvą arba rusvą nugarą, kuri susilieja su tamsia povandenine aplinka, ir sidabrinį pilvą, atspindintį šviesą. Ši spalva sumažina jų matomumą plėšrūnams tiek iš viršaus, tiek iš apačios.

Didelis riebalų kiekis :Arktinės menkės turi didelį kūno riebalų procentą, kuris tarnauja kaip energijos kaupimas ir izoliacija nuo šalčio. Riebalai taip pat suteikia plūdrumo, padedant jiems išlaikyti neutralų plūdrumą vandens stulpelyje.

Dieta ir maitinimas :Arktinės menkės yra oportunistiškos lesyklėlės, maitinančios įvairius zooplanktonus ir mažas žuvis. Jie turi mažas burnas ir specializuotus žiauninius grėblius, kurie leidžia filtruoti ir sugauti mažus grobio daiktus.

Žemas medžiagų apykaitos greitis :Arktinės menkės, palyginti su kitomis žuvų rūšimis, turi palyginti mažą medžiagų apykaitos greitį. Šis prisitaikymas padeda jiems taupyti energiją ir išgyventi aplinkoje, kurioje maisto išteklių gali trūkti.

Perkėlimas :Arktinės menkės sezoniškai migruoja, kad surastų tinkamas maitinimosi ir veisimosi vietas. Vasaros mėnesiais, kai maisto gausu, jie gali persikelti į seklesnius vandenis, o žiemą grįžti į gilesnius vandenis, kad išvengtų didelio šalčio ir plėšrūnų.

Shoaling elgesys :Arktinės menkės dažnai sudaro didelius būrius arba sankaupas kaip gynybos nuo plėšrūnų mechanizmą. Judėdami sinchronizuotomis grupėmis, jie suklaidina ir užvaldo plėšrūnus, sumažindami riziką būti sugauti.