Kodėl arkliai laikomi neatrajojančiais, tačiau minta žole?

Arkliai iš tikrųjų laikomi neatrajojančiais gyvūnais, nors jie valgo žolę kaip savo mitybos dalį. Atrajotojai yra žinduoliai, sukūrę specializuotą virškinimo sistemą, leidžiančią jiems efektyviai virškinti augalines medžiagas, tokias kaip žolės ir lapai. Šis virškinimo procesas labai priklauso nuo maisto fermentacijos mikrobų didžiajame prieskrandyje – specializuotame atrajotojų skrandžio skyriuje.

Tačiau arkliams trūksta šio prieskrandžio ir su juo susijusios mikrobinės ekosistemos. Todėl jie negali fermentuoti augalinio pluošto ir celiuliozės taip efektyviai kaip atrajotojai. Vietoj to, arkliai taiko kitokią virškinimo strategiją, vadinamą užpakalinės žarnos fermentacija.

Arklio virškinimo sistema ir užpakalinės žarnos fermentacija:

1. Antžolių fermentacija: Arklių priekinėje žarnoje (skrandyje ir plonojoje žarnoje) vyksta nedidelė fermentacija. Tačiau ši pirminė fermentacija apima paprastų cukrų, pavyzdžiui, žolėje esančių fruktanų, skaidymą.

2. Užpakalinės žarnos fermentacija: Dauguma arklių fermentacijos vyksta užpakalinėje žarnoje, pirmiausia aklojoje žarnoje ir didelėje storojoje žarnoje. Čia gyvena gausi mikrobų populiacija, įskaitant bakterijas ir pirmuonius. Šie mikrobai fermentacijos būdu skaido sudėtingus angliavandenius, įskaitant celiuliozę ir kitus pluoštus, į paprastesnes molekules.

3. Virškinimo trakto pritaikymas: Arkliai turi gana ilgą virškinamąjį traktą, todėl vyksta didelė mikrobinė fermentacija. Jie taip pat turi didelius užpakalinės žarnos skyrius, kuriuose yra pakankamai vietos augalinėms medžiagoms suskaidyti mikroorganizmams.

Poveikis mitybai:

Dėl skirtingos virškinimo sistemos arklių mityba skiriasi nuo atrajotojų.

- Ganymo įpročiai: Arkliai yra prisitaikę ganyti žoles ir kitas augalines medžiagas visą dieną. Jie dažnai valgo mažais patiekalais, o tai padeda palaikyti nuolatinį fermentuojamų medžiagų tiekimą užpakalinės žarnos mikrobams.

- Žolė kaip pašaras: Žolės yra pagrindinė arklio raciono sudedamoji dalis, suteikianti energijos, vitaminų ir mineralų. Arkliai dažniausiai šeriami tokiomis žolėmis kaip eraičinas, svidrės ir motiejukai.

- Šienas ir koncentratai: Be žolių, arkliams gali būti tiekiamas šienas, kuris yra džiovintos žolės. Koncentratai, tokie kaip avižos ir grūdai, gali būti šeriami, kad prireikus būtų tiekiama papildomos energijos ir maistinių medžiagų.

- Dietų subalansavimas: Arklių mitybos specialistai ir veterinarijos gydytojai dirba kartu, kad sudarytų subalansuotą mitybą, atitinkančią arklių mitybos poreikius, atsižvelgiant į jų amžių, aktyvumo lygį ir sveikatos būklę.

Apibendrinant galima pasakyti, kad arkliai yra neatrajojantys žolėdžiai gyvūnai, turintys unikalią užpakalinės žarnos fermentacijos sistemą. Jie vartoja žolę ir kitas augalines medžiagas, remdamiesi mikrobų fermentacija užpakalinėje žarnoje, kad suskaidytų ir panaudotų maistines medžiagas iš šių pašarų. Jų ganymo įpročiai ir mitybos poreikiai skiriasi nuo atrajotojų, todėl jie yra skirtingos žolėdžių rūšys.